Nieko nėra jaukiau kaip ūžianti, žaižaruojanti vėjuotą rudens vakarą krosnis. Prietemoj išgirsti lyg kieno žingsnius, pamatai, kaip, blykstelėjus kambary šviesai, į kampus subėga keisti, paslaptingi šešėliai. Pakeli nuo ąžuolinio stalo storais viršeliais knygą ir bandai atspėti, ar ilgai dar bels į stiklus šiaurys vėjas. Verti knygos lapus, o raidės – didelės didelės – juda vakaro šviesoj. Skaitai ir girdi žodžių polifoniją. Ir staiga pasakai kažką gražaus. Tik – tyliai tyliausiai. Balsas skaidrus – lyg giliausiam dzūko šuliny vanduo.
Aną vakarą sename tėvų dvare gūdžiai susimąsčiusi prie užkurto židinio sėdėjo Marija. Buvusi kaimo bibliotekininkė. Likusi gyva vienintelė kilmingos šeimos palikuonė. Tą vakarą ją pirmąsyk skaudžiausiai palietė laiko žiežirbos. Ne kur kitur, o tame trapiame kaip žmogaus gyvenimas mediniame pastate, tačiau per stebuklą išlikusiam, net prieš kolchozų monstrą atsilaikiusiam. Visada toje laiko šventovėje jai gyvenimas regėjosi kitaip: be pykčio, vaidų, košmarų, nors su tėvais ir buvo ištremta į Sibirą, visaip niekinta ir sugrįžus į sovietų Lietuvą. Tai skaudi praeitis. Ji sako, kad nereikia į ją dažnai gręžiotis. Marija pataria apie ateitį galvoti, geriau saugoti, kas gero išlikę, nes jau daug vertybių negrįžtamai prarasta.
Kiekvieną šaltą vakarą Marija užkuria židinį. Ima teptuką, didelį storo popieriaus lapą ir piešia. Ir keista, kad liūdną savo likimą tapo tik šviesiomis spalvomis. Jau daugelį metų. Nuo Sibiro laikų. Tokią, regis, monotonišką, tačiau šventą procedūrą atlieka. Tokį vakarą sename dvare jai tarsi sustoja laikas. Nors seniai Marija netriūsia kaimo bibliotekoje, tačiau norėtų į ją sugrįžti – vėl sutikti prie durų sužvarbusį nors vieną mažą savo skaitytoją. Taip jai būtų gera, kai jis šildytųsi prie elektrinės plytelės savo sušalusias rankutes, o iš užančio trauktų ten paslėptas nuo darganos knygas. „Vaikiuk...“ – ištartum, ir abu bibliotekos kambariai prisipildytų mažų žmogiukų – visi vieno Dzūkijos kaimo vaikai. Skambėtų mėgstamiausių rašytojų kūrinių ištraukos, o besisukanti magnetofono juostelė įrašytų jų balsus...
Dabar Marija viena prie namų židinio, kuriame plonom liepsnelėm dega, spragsi drebulinės malkos. O ar reikia daugiau tos šilumos, kai visada ir visur buvai, o dabar mintimis esi su žmonėmis, gyveni jų svajonėmis. Dažniausiai – neįsipildančiom. Pieštum dabar kaip pradinukas didelį šuoliuojantį arklį, vedžiotum lape teptuku žalias spalvas. Tavo piešiny būtų daug šviesių spalvų. Ir – abu bibliotekos kambariai tarsi įgautų didesnę erdvę, kai sukabintum piešinius ant sienų.
Ak, tos mintys, mintys... Jos skverbiasi netikėtai ir gražiai siaučia. Sklaidai knygos lapus, o arbata baigia aušti. Pamanai – jei nesėdėtum dabar prie židinio, tai turbūt tavęs taip neveiktų nei aplinka, nei atmintis.
Rudens dienos trumpos. Jų net nepastebi. Ant krosnies, aliuminiame inde, pukši liepžiedžių arbata, ir visas kambarys pritvinksta vasaros kvapų. Puti šiltus garus ir stebi, kaip iš lėto aprasoja stikle tavo atvaizdas, junti, kaip karšta darosi krūtinėje. Prigęsta židinys, ir tu vėl meti į ugnį malkas, perbrauki ranka vešlius, garbanotus plaukus. Pagalvoji, dažnai labai mažai reikia, kad kažką įsimintina atliktum. Kažkada per dvi dienas į magnetofono juostelę įrašyta kaimo muzikantų Karolio ir Izidoriaus ne viena liaudiška melodija.
...Vaikas praveria duris į biblioteką ir nežino, kokį albumą pirmiausia paimti. Jų čia tiek daug. Juose – gimtųjų apylinkių istorija, kiekviename albumo lape – nuotraukos, atsiminimai apie kaimo knygnešius, žmonių laiškai, šviečia iliustracijos. Verčia lapus ir skaito: Vytauto atsiminimai apie Vincą Krėvę, kuris vienąkart ir į Marijos kaimą buvo atvykęs su Baliu Sruoga. V. Krėvė dažnai apsilankydavo aplinkiniuose prie Subartonių esančiuose kaimuose. Rašytojas iš jose sėslių žmonių sėmėsi minčių perlų, žavėjosi jų gyvenimo būdu. Gaila, kad kasmet vienas po kito akis užmerkia seniausieji kaimo talentai. Seniai nebėra ir Viktoro, ir Karolio, ir Izidoriaus – ištuštėjusiame kaime liko tik smuiko ir armonikos raudos. Aišku, sename juostiniame magnetofone... Gerai, kad dar kažkas gelbsti. Gal tokiais vakarais šilti prisiminimai? Kodėl tik vakarais? Marija neatsako...
Ak, tos mintys, mintys... Jos skverbiasi netikėtai ir gražiai siaučia. Sklaidai knygos lapus, o arbata baigia aušti. Pamanai – jei nesėdėtum dabar prie židinio, tai turbūt tavęs taip neveiktų nei aplinka, nei atmintis. Nors tu priklausai visiems ir tau kažkas priklauso. Tau gera, nors ir nėra nė vieno žmogaus tavo kambary. Tu su jais kalbiesi, ginčijiesi – veikiausiai tik taip išmokstama skaityti knygą. Todėl tavo kambary niekada neapsilankys tuštuma, kol jame bus nors viena knyga.
***
Marijai visi gražiausi gyvenimo metai pralėkė bedirbant mažoje kaimo bibliotekoje. Tačiau kiek daug joje mažų ir didelių širdžių sutilpo. Vieni skaitytojai išaugo ir paliko kaimą, o atėjo kiti. Daug jų išlydėta ir sutikta. Ir svarbu tai. Tačiau keičiasi ir tai, ko pats labai nenorėtum. Jau ne viename kaime nėra tų mielų marijų, nes nebeliko bibliotekų. Užgeso jaukūs židiniai. Tikrąja ir perkeltine prasme. Apleistuose patalpose tik vienišos knygos dulksta, verkia grubių rankų sužalotos...
Taip nutiko aną rudens vakarą sugrįžus į buvusį kažkada gyvą kaimą. Neišgalvotą.
